P. Cvirkos skveras yra viena centrinių erdvių sostinėje. Ji jungia Naujamiestį su Senamiesčiu ir veikia kaip jungiamieji vartai daugumai kasdienių naudotojų.

Kai, vystant viešąsias erdves, nėra įtraukiamos visos suinteresuotosios šalys, atnaujinimas dažnai koncentruojasi tik į kokybišką funkcinį išpildymą. Tokia perspektyva kuria netvarias ar nenaudojamas erdves, svetimas miestui ir jų naudotojams.
P. Cvirkos skveras susilaukė itin daug dėmesio dėl istorinių sąsajų su Sovietine praeitimi ir pačio poeto asmenybės kontraversiškumo. Skirtinguose sluoksniuose susiformavo įtampos ir konfliktinės situacijos, o spremų paieška tapo itin jautri.
Tvaraus sprendimo paieška visada prasideda analizuojant problemos perimetrą. Miesto infrastruktūra būdama aktuali daugeliui, reikalauja į situaciją žvelgti iš konfliktų transformavimo perspektyvos. Mūsų komanda nusprendė remtis J. Galtung “Peržengti ir transformuoti” (angl. “Transcend and Transform”) metodu.

Pirmiausia, geresniam konteksto supratimui, analizavome skvero kultūrinius elementus:

Viešųjų erdvių planavimo kultūra. Norint sukurti patrauklią į gyventojus orientuotą viešąją erdvę būtina taikyti vietokūros principus, inicijuoti dialogą su skirtingomis bendruomenėmis, sudarant galimybę gauti informaciją ir būti išgirstiems, taip kuriant abipusį pasitikėjimą;
Vietai būdinga (site-specific) kultūra. Nors pagrindinis kultūrinis krūvis tenka žemutinei teritorijos daliai ir P. Cvirkos asmenybei, ši erdvė turi žymiai platesnį tiek erdvinį, tiek kultūrinį potencialą, ir gali virsti į parką, talpinantį skirtingas kultūrines reikšmes.
Skirtingi erdvės įveiklinimo kultūriniai krūviai. Visuomenėje teritorija vertinama arba atminties kontekste, kaip talpinanti ideologinį krūvį (P. Cvirkos pagerbimo vieta), arba kaip kultūriškai svarbi vieta, talpinanti kultūrinį krūvį (J. Mikėno, V. Mikučianio kūriniai). Šios dvi logikos operuoja skirtingais ženklais, remiasi skirtingomis vertybėmis.
Vidinės erdvės įtampos ir konfliktiškumas. Vidinė erdvės įtampa jaučiama ne tik kultūriniame, bet ir infrastruktūriniame lygmenyje: stati įkalnė reikalauja pastangų kertant erdvę laiptais; teritorijos prieigose gausu stovinčių automobilių, trukdančių praeiti; Pamėnkalnio g., Jogailos g. ir Pylimo g. sankirta yra itin apkrauta, trumpai dega žalias signalas pėstiesiems; vairuotojai sudėtingai manevruoja; keičiasi eismo kryptys, Centro poliklinikos viešojo transporto stotelėje susikerta laukiančiųjų ir praeivių erdvės.

Tuomet kontekstą sugretinome su konflikto transformavimo modeliu ir identifikavome integraliausią kryptį atnaujinant erdvę. Akivaizdu, kad (1) palikti skverą, koks jis yra dabar, ar (2) radikaliai perdaryti nėra adekvatu. Kažkokiu būdu ieškoti (3) kompromiso reiškia, atsisakyti tam tikrų esminių elementų. Todėl sprendimas, peržengiantis esamą problematiką ir sukuriantis lūkesčius atliepiančią erdvę, - (4) pasitikėjimo principu formuoti skverą kaip parką.

Pasitikėjimo kūrimas turi aiškią struktūrą. Mūsų komanda išgrynino P. Cvirkos skvero transformavimui reikalingus veiksmus:

Pažeidžiamumas - planavimo kontekste - tai nebijojimas parodyti savo silpnybių ir atsiverti dialogui, kai reikia priimti sudėtingą ar nepopuliarų sprendimą.
Artimumas - tai artimos bei lengvai suprantamos kultūrinės erdvės formavimas, atskleidžiant vietai būdingą kultūrą.
Atvirumas - tai buvimas atviriems skirtingoms nuomonėms bei galimybė apimti skirtingus kultūrinius krūvius.
Pastovumas - tai aiški ir praktiška erdvės struktūra, tenkinanti bazinius lūkesčius bei švelninanti kultūrines įtampas.

Kitas pokyčio etapas yra kūrybinių dirbtuvių ciklas, skirtas pagal pateiktas gaires konkretizuoti įvairius pokyčių įgyvendinimo scenarijus.